2009 metų konkurso „Darni šeima“ laimėtojai:

Mes šeimoje septyniese. Aš - Elena Gvazdaitienė esu mokytoja. Mokykloje dėstau tikybą bei vadovauju Vilkaviškio vyskupijos katechetikos centrui.
Mano vyras - Algirdas Gvazdaitis - ūkininkas. Nors turėjo elektriko specialybę, vienas pirmųjų rajone išėjo ūkininkauti, vos tik buvo priimtas valstiečio įstatymas. Atsiėmė tėvo kažkada turėtą žemę ir kibo į darbus. Na ir mūsų penki vaikai, kuriais visada didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Ir taip jau 25 metus.
Vyriausioji Greta - mūsų pirmagimė, didelė nenuorama. Jai jau 24 metai. Domisi ji daugeliu dalykų. Nors yra įgijusi chemijos bakalauro išsilavinimą, jai nesvetimas menas: piešia (baigusi dailės mokyklą), groja pianinu (baigusi muzikos mokyklą), kuria gėlių kompozicijas (lankė floristikos kursus), labai myli gyvūnus, ypač paukščius, svajoja apie nuosavą sodybą kaime.
Antroji duktė Dalia - paskutinio kurso VDU studentė. Jai 23 metai. Pilna idėjų ir ji: ir madas demonstravo ir fleita grojo...
Sūnus Ąžuolas - mokosi Kolegijoje bei ūkininkauja. Jam 21 metai. Kaip jaunasis ūkininkas rašė projektus į Europos sąjungą. Dabar džiaugiasi nauju traktoriumi.
Sūnus Paulius - 19 metų, taip pat pradėjo neseniai ūkininkauti drauge su broliu. Tačiau šiuo metu jo pagrindinis užsiėmimas - krepšinis. Pernai žaidė "Lietuvos ryto" dublerių komandoje, vyko su Lietuvos jaunimo rinktine žaisti į Ameriką. Dabar žaidžia Marijampolės "Sūduvos" komandoje.
Mūsų jauniausiasis Justinas - Marijampolės gimnazijos vienuoliktokas. Jam 17 metų. Žaidžia krepšinį ir šis. Visą laisvą laiką praleidžia su broliais ūkyje.

Kadangi mūsų šeima gana gausi, mūsų namuose visada buvo nemažas "šurmuliukas", vaikams nereikėjo ieškoti su kuo leisti laisvalaikį. Visur buvome drauge - ir darbus dirbdami ūkyje, ir šventes švęsdami.
Buvo metas, kai visi mano vaikai buvo mokinukai, o aš taip pat ėjau į mokyklą, juk esu mokytoja. Tuomet rugsėjo pirmoji mūsų šeimoje buvo viena didžiausių metinių švenčių.
Labai mėgstu keliauti. Stengėmės vaikams Lietuvą patys parodyti, aplankėme visas žymesnes Lietuvos vietoves. Man tai buvo svarbu, kad vaikai iš tėvų gautų kuo daugiau šilumos ir bendravimo.
Šiuo metu mano visi 4 vyrai bendrai dirba ūkyje. Bendras dirbamos žemės plotas 80 hektarų.

Aš džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad mūsų šeimoje didelių pykčių kaip ir nebūna. Žinoma, būname ir pavargę, ir suirzę. Bet visada randame išeitį. Kartais reikia patylėti, kartais išsišnekėti, kartais reikia griežto žodžio, o kartais švelnaus ar su jumoru pasakyto. Nors mano vyras yra "degtukas", būtent jis dažnai įtampą nuima su švelniu jumoru. Tada visi pasijuokiame.

Šeimoje tradiciškai švenčiame visus gimtadienius, na ir žinoma didžiąsias bažnytines šventes - Kalėdas bei Velykas. Tai jau ir 9 tortai per metus!..
Šie metai mums buvo ypatingi - atšventėme 25 metų bendro gyvenimo jubiliejų. Man buvo labai svarbu atvesti prie altoriaus savo gausią šeimą ir padėkoti Dievui už ją.

Svarbiausia, manau ne dirbtinas auklėjimas sakant pamokymus, o švelnus buvimas šalia, savo pavyzdžiu liudijant savo įsitikinimus, pažiūras, pasaulio suvokimą. Mes su vyru nerūkome - niekada nebandė rūkyti mūsų vaikai, nors to sakyti jiems ir nereikėjo. Aš esu tikinti ir praktikuojanti katalikė - mano vaikai, nors nėra labai aktyvūs, tačiau gerbia Bažnyčią, mano vyras taip pat savo pavyzdžiu išmokė vaikus ūkininkavimo meno.

Vaikai dažnai seka tėvų pėdomis, taip susikuria ištisos mokytojų, gydytojų ar ūkininkų dinastijos. Taip yra dėl labai paprastos priežasties - mes auklėjame savo pavyzdžiu.

Darna šeimoje yra gyvybiškai būtina. Negali jaustis nei saugus nei pailsėjęs, jei kitam šeimos nariui nėra gerai.

Pirmiausia norėčiau palinkėti, kad Jūsų šeimose būtų "gausu ir aplink stalą ir ant stalo". Linkiu begalinės kantrybės ir sėkmės bendrom jėgom kuriant nuostabų šeimos rūmą.