2009 metų konkurso „Darni šeima“ laimėtojai:

Mūsų vis gausėjančioje šeimoje yra trys kartos. Aš - jauniausia viduriniosios kartos atstovė imiausi šios iniciatyvos, tiesa pasakius, kitiem net nežinant. Na bet esu tikra, kad nė vienas tam neprieštaraus. Taigi mūsų šeimoje - jau 9 asmenys (neskaičiuojant visateisio katino Cukriaus ir šuns Gučio), vardinsiu iš savo pozicijos: mamytė Vanda, tėvelis Petras, sesuo Inga, jos vyras Marius ir sūnutis Karolis, dar sesuo Viktorija, jos vyras Aurimas bei dukrytė Vytautė ir aš.

Visi gyvena viename krašte - Klaipėdoje, Gargžuose, tik aš viena ar likau sostinėje, tačiau kitąmet, po magistro studijų, esu tikra, kad grįšiu į gimtąjį kraštą. Plyšta širdis nematant, kaip auga mažieji, tačiau džiaugiasi, kad vienas iš pirmųjų jų žodžių buvo "teta" :) teta au au - supraskite - su šuneliu. Taigi aš pasirodau rečiausiai, tačiau be manęs visa šeima susirenka mažų mažiausiai kartą per savaitę, dažniausiai tai būna "pietūs pas mamą" savaitgaliais, tiesą pasakius - kiekvieną savaitgalį, esant geram orui, važiuojame į sodą arba pas sesę Viktoriją kepti mėsytės, Marius su Aurimu inicijuoja krepšinio varžybų stebėjimą kuriuose nors namuose. O visai neseniai pradėjome žaisti "Alies", pirmi kartai buvo labai juokingi, ypač klausantis pirmą kartą žaidžiančių tėvelių.

Kartais net juokas suima, sakome - pas mus šeimoj kaip tas žaidimas "sugedęs telefonas", jei kas atsitinka, labai greitai vienas per kitą persiduoa, todėl visi vieni apie kitus viską žinome. Reiktų gerai pagalvoti, norint kokį konfliktą atsiminti, bet jei jau taip įvyktų, manau, būtų sutelktos visos šeimos pajėgos ir labai greitai neliktų jokių klaustukų. Juk svarbiausia - kalbėtis ir išsikalbėti, nebijoti prieiti ir atsiprašyti.

Turbūt gražiausia tradicija - šventės, ypač Kalėdos, gal tik vieni ar daugių daugiausia - dveji metai pasitaikė, ka ne visa šeima susirinktume prie Kūčių stalo, taip jau įprasta nuo mažų dienų, kad Kūčių dieną susirenkam visos sesytės pas tėvus ir papuošiam eglutę, paskutines Kūčias jau ir vaikučiai pirmais žingsniukais užkabino po žaisliuką - galėsime perduoti tradiciją jiems...tuo tarpu mama triūsia virtuvėje, vakaresėdam prie stalo, o nakčia visi kaip maži nykštukai, laukiam kol kiti įmigs ir taip šnarėjimas jaučiasi bent keturis kartus - tėvelių, abiejų sesių šeimynos ir mano dovanėlės sugula po eglute, ryte būna visas kalbas dovanų, kurias visi susėdę dar su naktiniais ir pižamom išvyniojame. Kalėdų rytas prasideda dar ir tėvelio gimtadieniu. Paskutinius metus pastebime, ka kiekvienąmet, prisiea po dar vieną šeimos narį, buvome penkiese, tada prisidėjo Aurimas, tada Marius, Karoliukas ir galiausiai - Vytautė, tėvelis visada taria: "tikėkimės, kitų Kalėdų sulauksime visi kartu, o gal net dar daugiau", tai stengsimės tradiciją pratęsti.
Taip susirenkame ir per Velykas. Ir per gimtadienius. Šeimos šventės - šventas reikalas.

Čia jau reikėtų klausti jau turinčių progą auklėti :) mūsų mamytė yra pradinių klasių mokytoja - tai išmano labai gerai, dabar ir sesėm pataria, tačiau, mano manymu, svarbiausia yra sukurti tą pagarbą ir meilę vieni kitiems. Nieko nėra baisiau, kai susvetimėja patys artimiausi žmonės pasaulyje.

Labai teigiamas. Su sese Inga dažnai tai aptariame ir netgi turime šiokių tokių minčių, kurias, labai tikiu, mum pavyks įgyveninti.

Tai reikalinga kaip oras. Šeima turi būti kaip vienetas, kaip užaras atomas su savo branduoliu, darnioje šeimoje esame saugūs, padedame vienas kitam, ir tai nėra pareiga, tai ateina giliai iš širdies.

Linkiu mylėti vieniems kitus, nebijoti prieiti ir apkabinti, pasakyti, kad mylim, tai juk nieko nekainuoja, o suteikia tiek daug džiaugsmo. Ir net jei realiai negalime susirinkti visi, širdimi jausti tą ryšį ir žinoti, kad esi ne vienas, esi šeimos narys.