2009 metų konkurso „Darni šeima“ laimėtojai:

Šeimos galva Vytautas Peleckas – buvęs vairuotojas – ekspeditorius – daržovių vežėjas-krovėjas. Šeimoje laikantis tris kertes. Aš Monika Peleckienė buvusi agronomė, puse darbo stažo dirbau buhaltere. Namuose, kiek išmaniau kursčiau šeimos židinį, tačiau nežinojau kur randasi duonos parduotuvė. Tas darbas , be jokio pasitarimo, skirtas ne man. Dukra Zita mokytoja – Etikos magistrė. Žentas, jos vyras Vytautas Vilniaus energija vadybininkas. Vaikų neturi, bet teta Anelė ją vadina daugiavaike motina. Pritariu. Pradėjo dirbti Molėtuose dar neturėdama 22m. Auklėtiniai 8-rius metus buvo jos vaikais. Kai su jais bendraudavo ne mokykloje, ją vadindavo mama ir kvatodavosi ieškodami sau tinkamo tėvo... Aš jos numylėtinius pažinau iš jos pasakojimų, o kartą ir mane pakvietė į jų vakaronę... Gyvena Vilniuje. Antroji duktė Giedrė – individualios įmonės vyr. buhalterė. Buhalteriją veda ir kitose dviejose įmonėlėse. Žentas, jos vyras Vytautas šiuo metu bedarbis. Jo duona Darbo biržoje, bet dirba daug. Ir namuose ir giminėm talkomis padeda. Anūkė Dovilė 2 kurso studentė, Kernius – abiturientas. Visa šeima vairuotojai. Turi dvi mašinas. Tik, mano liūdesiui, šiuo metu jiems vapsva ne ten, kur reikia įkando... Gyvename nuosavame name – jie antrame aukšte. Sūnus Vaidas dirba Atliekų tvarkymo projekto administratorium. Pagal specialybę turi magistro laipsnį. Marti Ilma Vilniaus banke kopianti laiptais specialistė. Anūkė vienuoliktokė, baigusi Dailės mokyklą. Vainius devintokas. Mokosi Dailės mokykloje. Šeima gyvena savo jėgomis pastatytame name. Visi labai gražiai sutaria.

Gamtoje šašlykus ( dažniau dešreles) kepame. Žaidžiame – mėtome kamuolį į krepšį. Būname stebėtojais sirgaliais. Kartą, per vyriausiojo gimtadienį, MonVyt parkelį iš pagrindų gražinome. Kaip įdomu, kai visi suinteresuoti, kaip atlikti kruopštesnį, dailesnį darbelį, kad gražėtų gamta, buveinė, kurią kasdien matome. Dalinamės įspūdžiais apie darbą, mokslą, vaikų-anūkų pasakojimais, apie jų pačių išdaigas ir pan. Kartą sūnus per savo gimtadienį skaitė savo dienoraštį. Kiek juoko, kai kažkada, kažkas kažką pasakė, padarė... Juoko iki ašarų buvo, kai vienas per kitą girėsi, daugiau žinantys-pastebėję apie musės gudrybes... Pilnas atsipalaidavimas, kai nereikia varžytis – ką nori, tą ir sakai...

Tai labai subtilus ir man aktualus klausimas. Apie tai tik labai saviems, vienu kitu žodeliu esu prasitarusi. Man malonu apie tai pasakoti (anonimiškai) DARNIAI ŠEIMAI – Astai ir Giedriui.
Kai dukrelė peržengė metukus, pajutau kitos gyvybės šnabždesį... Nesidžiaugiau.( Tai trūko gal 2-3mėn. Paskui apsipratau). Kodėl? Pirmieji kolūkiai... Neprilyginsi jų su dabartimi, net jeigu šiandien krizė 10 kartų būtų didesnė... Kai gimė begaliniai mylėjau ir vis mintimis atsiprašinėjau. Man rodosi, kad dėl šios priežasties su ja dažnai nesutariam. Paauglė; ‘‘Zitą į padanges keliat, Vaidas- auksiukas, o manęs nemylit... Man užtenka tų daiktų. Sočiai aš jų turiu. Man meilės trūksta... Man reikia jūsų m e i l ė s... Baigusi mokslus. Pasiliko dirbti Vilniuje. Mes duodame pinigus apsimokėti už butą. Kartą, nepaėmė pinigų, išėjo neatsisveikinusi... Net nenumanau kas atsitiko... Nulydėjau akimis iki stotelės. Nuvažiavus autobusui sustingau... Viską užmiršau pasaulyje. Sustojo laikas. Pasąmonėj tik tie devyni mėnesiai, kurių šauk, neprišauksi... Darbe nepakėliau akių, nemačiau skaičių... Namuose vėl tas pats skausmas. Sūnaus švelni ranka ant peties, tylus klausimas;‘‘ Mamyte, kas tau yra? Atvėrė ašaroms užtvanką. Isterijos priepolis; ‘‘Nemyliu, nemyliu, nemyliu‘‘... Kartojau tūkstantį kartų...
... Parašiau 5-kis laiškus. Su pavadinimais. Atpildas. Neatmesk. Patirčiai padiktavus... Duktė Jaltoje. Atostogauja. Siunčiu kiekvieną dieną, su P.S. – B.d.
... Prabėgo gal metai... Tyla. Kažkoks ne taktas, vestuvėse. Ne patogu broliui ir seseriai. Vėl mano laiškas, kuriame priekaištėlis ir pamaloninimas. Pagaliau sulaukiu iš jos;‘‘ Mamyte, kaip gerai, kad parašei tokį laišką. Žinoma perskaičiusi verkiau. Labai verkiau. Aš visus laiškus mamytės skaitydama verkiu. Verkiau ir tada Jaltoje. Sėdėdavau naktį tualete, skaitydavau ilgus, smulkiai išmargintus popieriaus lapus ir verkdavau. O šiandien paverkiau ir pasidarė ramu ir gera. Gal atsirado pasitikėjimas savimi? O tie mano kaprizai, kaip jie man maišo gyvenimą. Bet argi tuos kaprizus krečiu aš? Tai ne aš. Kažkas kitas manyje. Bet tai įvyksta taip staiga ir netikėtai, kad nespėju susigaudyti aš pati. Taip buvo ir banketų salėje. Bet laimė, tas kitas mano ‚‘‘Aš‘‘ greitai pasislėpė... O iš kur, Mamyte, taip įsidėmėjai tą šokėją?.. O šis malonus jaunuolis, kuris paglostė Mamytės savimeilę, tai Vytas Vildžiūnas... Jis, man atrodo ir ne durnas, ir ne donžuanas... (su juo susituokė po11mėn.)... Ir po to, problemos nesibaigė. Vis pasikartoja; ‘‘Mamyte, manęs nemyli ...‘‘
Su kitais šeimos nariais lyg ir nebūna susipykimų. Jie trumpalaikai. Neproblematiški.

Kalėdos, Velykos, Motinos diena, man rodosi, kad tai visų Lietuvos šeimų tradicija. Klausimėlis, kaip jos švenčiamos? Pas mus iš po eglutės dovanėlės imamos kasmet su naujomis užduotimis. Taip pat ir Velykos. Privalome pasakyti apie save, sužinoti apie kitus... Kuo ypatingi, kuo džiugūs, kuo skaudūs buvo metai? Ar atlikai gerų darbų? Kokių? Per praėjusias Velykas Zita pateikė labai įdomių pokalbių variantą. Šį kartą visi su noru prašneko, pasijuokė. Mes kasmet švenčiame visų 12-os šeimos narių gimtadienius. O tėvus, senelius sveikina dar ir Vardo dienos proga. Stalas kuklus. Gali būti šilti pietūs, o gerai ir su kava, arbata, saldumynais. Stipriųjų gėrimų niekada nebūna. Kartais pasriubčiojam vyno taurę. Jeigu nekartu visi, tai sveikiname atskirai.
Kitų tradicijų- jubiliejų, šeimos židinio švenčių, per 51-nerius metus buvo švenčiama labai daug. Kodėl? Laiminga šeima, o tokie mes su vyru esame (apie vaikų šventinius pomėgius nedrįstu, neturiu teisės pasakoti), norime pasidžiaugti netiktai savo šeimos rate, bet ir giminių, draugų, bendradarbių tarpe pasisemti pokštų, pokštelių, juoko... Kiekvienai šventei ruošiu scenarijų, panaudojus savo širdies archyvą. Įjungiu ir draugus ir savo vaikus. Ypač sūnų pagranduką. Kartais nenorėtų atlikti vieno ar kito šventinio vaidmens, bet jaučia pareigą, kartu ir norą. Mamyte, aš nenorėčiau būti mergaite – ministro(buvo bendradarbė) sekretore Čerkute, bet žinau, kad mano autoritetas augs. Nepažino jo net pusbrolis-barmenas; ‚‘‘ Čerkute, ar nežinai kur dingo Vaidas? Jis kviečiamas pasiimti šunkelių-vairuotojo teisių‘‘. Jam buvo 13. Su šiomis teisėmis Berčiūnuose, per mano draugės sūnaus vestuves, kuriose mes su vyru buvome piršlys ir svočia, jam patikėjom taksisto pareigas. Džiaugėsi, kad pirmą kartą sėdėjo be pagalvėlės. O taip pat buvo fotografės asistentas. Nes turėjo didelį pomėgį fotografuoti. Pats ir nuotraukas darė). Tai taiklus saitelis pririšti sūnų prie tėvų, kuriam norėjosi dalyvauti pusseserės vestuvėse, kuriose seserys buvo pamergėmis.
Tėvelio 50-mečio jubiliejus platesniu mastu. Sūnus skaito ‘‘savo‘‘ laišką; ‚‘‘Tėveli, vieną gražią, saulėtą birželio popietę, atsibūdęs po gilaus miego, girdžiu tėvelio balsą; ‘‘Alio, kaip mamytės sveikata? Pagimdė. Ką? O ko jums reikėtų? Dukros. Gaila, negalim patenkinti jūsų norų – gimė sūnus...‘‘. Balti chalatai juokėsi. Kvatojosi ir mamytė. O man buvo liūdna. Tėveli, tu ne tiesą sakei? Juk tu patenkintas, kad gimiau aš? Tai tu mums atnešei puokštę raudonų bijūnų. Palatoje, nei manęs, nei mamytės dar nebuvo, o žiedai jau skleidė malonų aromatą...‘‘.
Jaunylės sesės 20-metis su draugais ir giminėmis. Brolis skaito laišką nuo sesės; ‚‘‘Tėveli, kai mane pašaukei gyventi, padovanojai saulės šviesą, žydrą dangų, aš atsiradau Alantos ligoninėj. Tuo metu buvau vienintelis kūdikis, todėl leido tau lankytis kiekvieną vakarą. Ateidavai su mano sesute, kurį vis prašė nupirkti lėlytę (mane). Bet už kapeikas manęs nepardavė. O kai ant tėvelio rankų, pasirodžiau ant slenksčio, mus sutiko Zitutė; ‚‘‘Tuju popiejinį piguną, duok lėlytę‘‘. Paskui mus lankė giminės, draugai... Tu juos vaišinai ir kartojai; ‚‘‘Vaišinkitės, o man prineš žentai‘‘.
P.S. O šiandien žentai Vytautai, butelio niekada nedovanoja... Tik dėmesį ir palepina gardumynais.
Šios sesės vestuvėse, šešiolikmetis pabrolys, sveikino ir džiaugėsi, kad gavo vyresnį brolį, patarėją, užtarėją (vėl man pavyko).
Auksines vestuves šventėme su šeima ir dar su 5-iais artimaisiais. Tai buvo vasario 16-oji diena. Bažnyčioje gavome Dievo palaiminimą; ‚‘‘ Viešpatie, dėkoju, kad davei man Vytautą. Viešpatie, dėkoju, kad davei man Moniką. Vėl gyvenome kaip balandėliai medaus mėnesį... Gegužės mėnesį pratęsėme – sujungėme su mano 75-iais gyvenimo universitetais. Į CMS važiavome su visu pulku(75-asis svečias pusės metukų). Restorane, užimtumas pagal mano scenarijų. Apie tai net vaikai nežinojo. Su vedančiaisiais dainuoti buvo smagu ir man, o kartu ir graudu; ‚‘‘ JAU RUDUO ATĖJO IR AUKSINĖS DIENOS, KETURI ANŪKAI PASAKA RUDENS. AŠ NESKINSIU ŽIEDO, GELSVO KLEVO LAPO, MAN GRAŽIAUSIAS ŽIEDAS MUDVIEJŲ RUDO.
NELIŪDĖK ŽMONELE, NERYMOK PRIE LANGO, AŠ NEBEATEISIU JAUNAS PAS TAVE. AŠ NEBEATEISIU, PRINCU NEBEBŪSIU, BALTAS MANO ŽIRGAS VIRTO AUKSINIU...
AR ŽINAI KUR JOJO PRINCAS BALTU ŽIRGU? KO PRINCESĖ LAUKĖ VAKARAIS PRIE VARTŲ?
JAU VARTELIAI KIEMO SAMANOM APAUGO. JAU ŽILA PRINCESĖ ATMINIMUS SAUGO...
SAVO KAMBARĖLI AŠ VIENA SĖDŽIU. GIRDŽIU KAIP DUKRELĖ KALBA SU TĖČIU.
AŠ MYLIU MAMYTE, DAR DAUGIAU TAVE. JAUČIU TAVO MEILĘ, LEPINAI MANE.
VARGO DAUG TURĖJAI JAUNAS KAI BUVAI, O SUTIKĘS MAMĄ IŠKART PAMILAI.
ŠOKOT GEGUŽINĖJ, ĖJOT Į NAMUS, DĖL TAVĘS ATSTŪMĖ BERNELIUS KITUS.
TU GERIAUSIAS TĖTIS, NIEKAD NESAKIAU. ŠIUOS ŽODŽIUS BRANGIAUSIUS LAIŠKE PARAŠIAU...
Vaišių pabaigoje, visus apdovanojau knygomis ‚‘‘Šuoliuoja aukso žirgai‘‘ – tai mylimiems ir artimiems žmonėms, mano gyvenimo atvira išpažintis.

Aš vaikų neauklėjau. Tėtis iš darželio parvedęs dukreles tuoj kimba į jų kišenes. ‚‘‘ Kieno šis popierėlis, kieno šį sagelė-broškelė? Rytoj būtinai grąžink.‘‘ Mažoji atsirevanšuoja;‘‘ Tėveli, kepurytę ne taip uždėjai ir šalikėlį ne gerai užrišai... Renk mane kaip mamytė... ‚‘‘
Šaltą žiemos vakarą neužmiega. Vos užgirdusi grįžusio iš darbo žingsnius, šoka iš lovytės ant šaltų grindų, iškelia rankutes;‘‘ Tėvali, imk savo vėką ir nešk į lovytę...‘‘ O kai apkabina vėjo nugairintą kaklą – aš laimingiausia mama pasaulyje...
... dukros jau paaugusios;‘‘ Taip sunku ravėti daržą, bet gera, kad mamytei padedam...Kaip gera pietauti valgykloje – mes jau didelės...Sutvarkiau kambarius, išsiploviau kojinytes, labai norėjau, kad mamytė pagirtų, bet mamytė ne labai pagyrė ir man buvo ne labai gera... Taip nesinori rašyti dienoraščio, bet mamytės reikia klausyti...
Aš pilnėju. Reikia pasakyti mergaitėm. Kaip? ‚‘‘Jums gera žaisti su lėlytėm ir aš noriu turėti lėlytę, bet gyvą. Ji perkama ne parduotuvėj, bet... su jumis noriu pasitarti, ar padėsit ją auginti?‘‘
‚‘‘Aš dar pagalvosiu, ar nebus per daug vaikų?‘‘ Vienai reikia mergytės... O mažoji;‘‘ Mes esam dvi mergytės, reikia broliuko‘‘... Berniukai būna chuliganai ir eina laukais – susirūpinasi vyresnioji... O mes jį išauklėsim ir nebus chuliganas, tikisi mažoji... ‚‘‘ Zita, mes nebevalgykim apelsinų, tegu jie būna mamytei ir gyvai lėlytei...‘‘
... Broliui virš metukų – tai mažosios aprėdais aprengtas nuosavas Karalius. Užkelia jį ant žurnalinio staliuko; ‚‘‘ Mažasis Karaliau, lenkiuosi prieš tave. Padainuok, pašok, apsisuk, pasakyk eilėraštuką, nusilenk...‘‘ Man guodžiasi nuskriaustoji;‘‘ Mamyte, man Giedrė neduoda Vaidučio‘‘...
... per krikštynas;‘‘ Zita, jau mano valandos praėjo, dabar tu dabok broliuką‘‘.
Sesės meilė nepastovi;‘‘ Darželyje jį vadina Auksiuku, pirmokėlį taip pat, o vaikų stovykloje Geruliuku – visai ne įdomu – man jis Vaidulis- Dundulis. Nepaklausė; ‚‘‘ Dink iš akių‘‘...
O mano didžiąją dukrą auklėjo dienoraštis ir lėlės; ‘‘Aš turiu 7 lėles. Su kasytėm Jolanta, su šukuojamais plaukais Dalė, be plaukų Asta, pati didžioji Eglutė, buvusi daktarė Dainutė, mažytė Rožė, o berniukas Šarūnas. Man jos visos labai meilios. Jos turi daug drabužėlių. Bet aš joms siuvu vis daugiau... Bet neturiu kam pasirodyti... Mamyte, aš atiduočiau skaniausią valgymą, kad tik tu būtum su mumis... Kai grįši su broliuku turiu labai daug ką parodyti... Man labai ne gera, kai mamytė kada nors mane bara...‘‘
...Vaidutį kas rytą į darželį ruošia ir veda tėvelis (kuris dažnai kartodavo ‚‘‘ Mes du vyrai‘‘, o sūnelis labai myli ir mane;‘‘ Mamyte, kai tau užaugs KO-KO ir tu būsi vyras‘‘). Kartais keliu aš. O kur tėvelis? Kas man plaukučius sušukuos? Aš. Tu taip nemoki.
Ne aš, o vaikai mane auklėjo. Aš tik jų pamokėles dėjau į širdies archyvą ir mokiausi. O gerokai vėliau archyvo medžiagą naudojau šeimos tradicijom.
‚‘‘ ...Giedrė uždaro charakterio, turi savo nuomonę, labai prisirišusi prie šeimos ir jos interesus pastato prieš visuomeninius...‘‘ – tokia charakteristiką esu gavusi, kai mokėsi toliau po vidurinės baigimo.

Mūsų šeimos verslas – nuostabus ir trumpai paaiškinus – nesuprantamas. Jį plėtojam jau antri metai. Pradžioje investicijos į mokslą, kurio nemoko nė vienoje aukštoje. Mokomės iš knygų, seminarų, atviruose ir uždaruose verslo partnerių susitikimuose pateiktų pavyzdžių. Tai mokslas, kaip Dievui padedant tikėti savimi, savo sugebėjimais, o mylėti verslo partnerius kaip pats save. Tai ne lengvas, bet labai kilnus darbas. O tik po to pinigai, kuriuos norėdamas gauti reikia užsiugdyti norą ir kitiems duoti. Mūsų šeimos lyderis sūnus Vaidas.

Darna šeimoje, tai būti laimingu, darbingu, noru kurti gražesnį gyvenimą ne tiktai sau. Jeigu nebūčiau buvusi laiminga, nebūtų 1991metais Vyčių kaime pastatytas paminklas 1918-1922m. Lietuvos patriotams pagerbti. Nebūčiau surinkusi 26-ių savanorių tarp jų daugumos Vyčio Kryžiaus kavalierių pavardžių, o po 15-os metų vėl sukviesti, ne tiktai panevėžiečius, bet ir plačią visuomenę. Kokia laimė girdėti iš vyskupo Jono Kaunecko, tuo metu pasakytus žodžius; ‘‘Jeigu tokių žmonių kaip Monika Peleckienė būtų daugiau Lietuva klestėtų‘‘... Jausdama šeimos palaikymą, 1988-ųjų metų birželį sukviečiau Jaunystę iš savo ir aplinkinių kaimų. Suvažiavo iš visos Lietuvos. Liejosi ne tiktai dainos, bet ir džiaugsmo ašaros. Su manimi buvo mano ir mano tėvų šeimos. Kokia meilė liko širdyje, kai mačiau savo dukras, sūnų ir giminaičius vaikščiojančius mano vaikystės pievomis, skinančius baltas ramunes, pinančius vainikus ir pasidabinusius mano jaunystės žiedais. Į mikrofoną bėriau žodžius, surinktus gyvenimo keliuose, tarsi perlus iš savo širdies. Ir vėl storėjo mano archyvas širdies kertelėje... Tik laiminga būdama, savo vyro ir pirmosios dukros gimtinėje, anytos (dalinai ir šešūro, kurio neprisimena vaikai) pagerbimui namus išdabinau vardine atributika. O 1987metais pasiūliau didžiosios, Eleonoros ir Viktoro Peleckų, šeimos susitikimus švęsti kasmet. Tam skyriau ne mažai dėmesio, kad kiekvienas šeimos narys išsakytų savo nuomonę, pritarimą ar paneigimą šiuo šventu, mirusių tėvų pagerbimu, o tuo pačiu ir šiltais santykiais giminėje. 2002metais mano dukra Zita paruošė anketą-apklausą apie darniausią sutuoktinių porą, šioje giminėje. Daugiausia balsų surinko Monika ir Vytautas Peleckai. Mums skirta tokia nominacija. Kasmet į Parudinės dvarą susirenka 60-70 žmonių. Šiais metais, 23-iajame suvažiavime pastatytas kryžius. Visą tai man labai brangu, nes čia, be tėvo, tik motinos išauklėtas, užaugo mano vienintelis mylimas vyras, geras vaikų tėvas, mylintis ir rūpestingas našlės motinos sūnus, keturių seserų ir brolių, brolis. Tad prie šio kryžiaus sodinu ir toliau sodinsiu gėles, kurias užauginau namuose. Atstumas 94km. Tai netrukdo, nes dar gerai jaučiuosi už Pežo vairo, kurį parūpino sūnus Vaidas.
O kai 1990metų vasarą ruošiau kraštiečių susitikimą savo buvusios darbovietės kaimų ir iš jų išėjusius į miestus, kai buvusieji bendradarbiai atsisakė padėti, paprašiau autobuso tremtinių ir carito choristams atvežti, trispalviai vėliavai aukštą stiebą paruošti, buvau patenkinta ir rami. Šventė pavyko puikiausiai.

Jauniems tėveliams kartu su dukrelėmis lėlėms demonstruoti madas, o joms paaugus įsitraukti į kitus patinkančius žaidimus. Sūneliai ir tėveliai lai žaidžia kareivėlius, lai mokosi kaip ginti savo Tėvynę. Prisimenu sūnelio rūpestėlį. Mamyte, geriau būčiau negimęs. Kodėl? Kai bus karas bus labai baisu. Karo nebus. O kodėl vokiečiai ( jau verkšlendamas) sakė bombarduosim, bombarduosim, o rusai – ni kusnia (neištartas keiksmažodis) nepasiduosim.
Nuo mažens mokyti darbštumo ir pareigingumo. Kaip? Gėles palieti gali 4-5 m. vaikas. O ar darbas atliekamas (nuolatinis) būtinai kontroliuojamas. Tai priemonė užaugti pareigingu žmogumi. Vasaros atostogų metu protaujantys tėvai visada atras darbo, jei ne už pinigus, tai savo namuose. Mano 13-kos metų sūnus virdavo mums pietus, nes dukros arba mokėsi arba jau buvo darbuotojos. Šiuo metu man vaikų auklėjimo problema jau nebeaktuali. Anūkų išdaigų nepraleidžiu, signalą siunčiam tėvams. Kartais slaptai, kartais atvirai. Praktiškai tai būtina. Iš kitų, mano amžiaus žmonių, norėčiau sužinoti ar reguliuoja savo vaikų šeimų gyvenimus? Ar tai naudinga?
... Nenusigąskite, kai sienos griūva. Netrukdykite vaikams tvarkytis šiuolaikiškai. Mums nebuvo lengva, bet... IŠ KUR TAS GRIAUSTINIS VIRŠ MŪSŲ LUBŲ? LYG IR NESIMATO JUODŲ DEBESŲ. MANO ŽMOGUS DŪSAUJA, TREPSI LAIPTAIS, GAL KOKS KURMIS ĮSIRAUSĖ PO STOGO SKLIAUTAIS? SIENOS JUDĖJO, KAŽKAS TRŪKINĖJO, PLYTŲ KRŪVA DIDĖJO. MUMS Į PAGALBĄ NIEKAS NESKUBĖJO. GASPADORIUS KASDIEN KYLA LAIPTAIS AUKŠTYN. LIŪDNOS MINTYS TRAUKIA ŽEMYN. GAL MAN NEBEGERAI GALVOJ? GAL PATS VELNIAS ĮSITAISĖ UODEGOJ? GASPADORIENĖ NEPANIKUOJA, JAUNI NAUJOVIŠKAI PLANUOJA. VYTAS KUPRAS SU PLYTOMIS SKAIČIUOJA. TIK VIENA BĖDA, STIKLĄ PAKEITĖ PLYTŲ KRŪVA. DARBŠTI GIEDRUTĖ SKUBĖJO, GERO PIKIO LANGAMS NEGAILĖJO. NEJAUGI LIKSIME KAIP BITĖS AVILY? GYVENSIM PATAMSY DIENOS VIDURY?
TAI TOKIA BUVO MŪSŲ GYVENIMO PASAKĖLĖ. GRAŽIAU GYVENTI SENELIU PRIKĖLĖ. LIKO STOGAS NEPALIESTAS, GRINDYS BLIZGA TARSI SVIESTAS...
Šia proga mūsų vaikučiams Giedrutei ir Vytukui puokštė gėlių ir nominacija ‚‘‘ SUTARTINAI DARBŠČIAUSIA METŲ PORA‘‘. Su gimtadieniais, linkime kas pasaulyje gražiausia – MEILĖS. 2005.11.19. Mama ir Tėtis.
P.S.( Pajuokavimui) - Ko nelinkėčiau? Sulaukus senatvės būti nenuorama – vis dar kažko ieškoti, norėti, tiksliau – bandyti surasti kontaktą su jaunystę...
AŠ GREIT IŠEISIU. IŠ TEN NEGĮŠIU. ŽYDĖS ALYVOS MONVYT PARKE.
MES JAS AUGINOM, NAMUS DABINOM, ATEIS PO MŪSŲ KITA KARTA
KOLŪKY DIRBAU, SKRIAUDAS REGĖJAU. JAUNYSTĖ KVIETĖ DORAI GYVENT.
BERNAI LYDĖJO, AŠ JIEMS KALBĖJAU, ATEIS PO MŪSŲ DORA KARTA.
TAS MANO KELIAS, ŽAIBU PRABĖGO. ŠIRDYJE STARTAS –RANKA PASIEKT.
VINGIUS PALIEKU SAVIEMS PRAEITI, ATEIS PO MŪSŲ KITA KARTA.
DRAUGŲ TURĖJAU, LAIMĖS LINKĖJAU. GELMĖJE SKENDO DVASIOS TURTAI.
RUDUO ATĖJO, NE VISKĄ SPĖJAU, ATEIS PO MŪSŲ KITA KARTA.
ESU SMALSIAUSIA, GAL BŪT STIPRIAUSIA, NORIU GYVENTI SILPNIEMS PADĖT.
PRAMYNIAU TAKĄ, ATVĖRIAU SIELĄ, ATEIS PO MŪSŲ VERŽLI KARTA.
MONVYT IŠEISIM, MONVYT PALIKSIM, KVATOSIS JUOKAS VISUOS LANGUOS.
GAL PRISIMINSIT JŪS ŠITĄ DIENĄ, ATEIS PO MŪSŲ JŪSŲ KARTA.
Ir štai neturiu kur realizuoti savo minčių... O visgi norisi. Su jomis pamirštu metų naštą...