Lietuvoje daug darnių šeimų, nesinorėjo būti išskirtine, todėl ilgai svarstėme, ar priimti pasiūlymą dalyvauti konkurse. Mums priimtina nominacija „Už kartų santarvę“, nes mūsų šeimoje keturios kartos, o šeimos pamatas, tai vyriausioji – „maža močiutė“ (taip ją pavadino proanūkės), todėl prisistatymą pradėsime nuo jos.
Izabelė Tatarūnienė (82 m.) visų mylima, nes ji visada geros nuotaikos, linksma; ji - patarėja, padėjėja, guodėja... Gyvenimas jos nelepino: anksti mirė mama, jauna ištekėjo, žuvo vyras, teko pakeisti gyvenamą aplinką. Savo sielos skausmą ramindavo žemės darbais, rankdarbiais. Kur tik pažvelgsi, visur jos rankų darbeliai: austos lovatiesės, staltiesės, užuolaidos, net tautiniai rūbai. O kiek ji siuvusi, mezgusi, siuvinėjusi... Dar ir dabar dažnai mus nudžiugina nertomis servetėlėmis, boružėlėmis, puskojinėm, pirštinėm, skraistėmis. Galvojame, kiek daug joje telpa darbštumo, kruopštumo, kantrumo... Nei dienelės be darbelio, vis skubėdama, vis naujų planų ir užmanymų kupina. Anksti pavasarį po langais sužydi jos išpuoselėtas darželis. Tada atrodo, kad ir ji pati pražįsta: tampa linksmesnė, žvalesnė. Sako, kad prisilietusi prie žemės, įgauna stiprybės ir energijos. Jos pašnekintas kiekvienas vabalėlis, paukštelis. Meilė gamtai, gyvūnų globa persidavė ir kitiems šeimos nariams. Kiek daug ji moka pasakų, kurios vaikų augimui, jų jausmų ugdymui darydavo didžiulį poveikį. Močiutės pasakos mums įdomiausios, jos gėlės gražiausios, mezginiai mieliausi, o išaugintos uogos ar daržovės - pačios skaniausios. Mes dėkingi jai už įdiegtą darbštumą, pagarbą žmogui, už toleranciją ir kitas žmogiškas vertybes.
Aldona Brusokienė (60 m.) – „didelė močiutė“ (tai anūkių išmonė). Kažkaip reikia juk skirti tas močiutes. Nepažįstami net susidomi ir paklausia: „Tai kokio ji ten dydžio?“.
Močiutė jau 40 metų dirba Plutiškių vidurinėje mokykloje. Moko dainuoti, šokti, vaidinti, džiaugtis gyvenimu nepasiduoti nevilčiai, padrąsina talentingus vaikus, skatina saviraiškai. Jai šis darbas labai patinka, ji myli vaikus, džiaugiasi jų pasiekimais, liūdi dėl nesėkmių. Buvę mokiniai jai rašo, skambina, aplanko, kviečia į savo asmenines šventes. Ji džiaugiasi susitikimais ir savo jubiliejus švenčia kartu su buvusiais auklėtiniais. Niekada neatsisako padėti kolegoms, dalyvauja kaimo bendruomenės ar savivaldybės šventėse. Sunku suprasti, kada ji dirba, o kada ilsisi, nes visas gyvenimas, tai muzika, daina, šokis. Ji dalyvavusi rajono šauniausio mokytojo rinkimuose ir laimėjusi II v., 2005 m. apskrities šauniausios močiutės rinkimuose laimėjo I v., 2007 m. jos organizuotas pirmasis giminės susitikimas visiems dalyvavusiems suteikė daug džiaugsmo.
Trečios kartos atstovai, tai A. Brusokienės sūnus Gitanas ir dukra Giedrė, kurių vaikystė prabėgo mokykloje, būnant kartu su mama ir jos mokiniais. Mokykloje jie dainavo, šoko, vaidino, fotografavo, vedė diskotekas, organizavo renginius, koncertavo, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Čia formavosi darbštumas, pareigingumas, aktyvumas, sąžiningumas. Būdami kartu gerai žinojome vieni kitų rūpesčius ir džiaugsmus, o pagalba vienų kitiems tapo įprastu reiškiniu. Vaikystėje išsiugdytos vertybės išliko; dabar jos perduodamos atžaloms.
Ketvirtos kartos atstovai. Gitano vaikai - Ugnė (12 m.) ir Tomas (6 m.) Brusokai gyvena Kazlų Rūdoje. Ugnė domisi kovų menu, lipdymu iš molio, dailius darbelius veria iš karoliukų, fotografuoja, groja gitara, dainuoja, koncertuoja. Tomas mėgsta žaisti su mašinėlėmis, mokosi šokti. Plutiškėse gyvenančios Giedrės šeimoje auga dvynės - Agnė ir Aušra Kaminskaitės (13 m.). Jos viena be kitos niekur: mokosi toje pačioje klasėje, dainuoja močiutės vadovaujamame ansamblyje, šoka, lanko sporto klubą, mokosi Veiverių A. Kučingio meno mokykloje, grojo ne viename respublikiniame ir tarptautiniame pianistų konkurse.
Šeimose nebūna vienodo darnos recepto. Mūsų šeimoje svarbu tikėti, pasitikėti, gerbti ir mylėti, jaustis laisviems, saugiems ir laimingiems.
Grįžti
sėkmės jums
