Norime pasiūlyti labai gražią šeimą. Tai Tomas ir Neringa Kurapkaičiai, auginantys du mažus berniukus - Nojų (4 m.) ir Gabrielių (2m.), kartu su visa šeima ne uždarbiaujantys, bet savanoriaujantys Gvatemaloje, mažame San Luis miestelyje. Nors su šia šeima, konkrečiai su Neringa, bendravome tikrai neilgai, bet tie susitikimai buvo labai tikri savo atvirumu, požiūriu į gyvenimą, į žmogų, į šeimą.
Buvo smalsu sužinoti, kaip jauna šeima pasirinko tokią patirtį, todėl paprašiau, kad Neringa trumpai man parašytų. Štai čia jos mintys.
„Noriu pasidalinti, kaip čia taip atsitiko, kad mes nusprendėm kaip šeima savanoriauti...
Mes, matai, su vyru pažįstami jau gana seniai (esam susituokę 5 metus ir draugavom prieš tai 3 metus, o pažįstami jau 13-14 metų) Taigi, aš iš Kauno, jis iš Vilniaus, abu dirbom skirtingose organizacijose labai daug su savanoriais. Man ši tema išvis buvo viena iš svarbiausių gyvenime.
Tai savaitę prieš mūsų santuoką, sėdėjom kartu vienuolyne ir kalbėjomės, kaip matom mūsų šeimą, kokios temos svarbios mūsų šeimoj be to, kad auginti vaikus ir kurtis kartu... Ir labai aišku buvo, kad savanorystė mus suvedė ir, kad tai labai svarbi tema mums abiems... Taigi, dar tada nusprendėm, kad kada nors važiuosim kartu į kokią reikalingą mūsų pagalbos šalį ir būsim savanoriais kaip šeima... Tik tada viskas atrodė rožinėm spalvom, labai idealu, gražu ir didinga. Realybė, kaip visada, yra kampuota, su išbandymais ir su ne tik lengvais patyrimais. Bet tikrai kiekviena svajonė verta tapti realybe. :)
Taigi, o kai jau gimė mums 2 vaikeliai, supratom, kad reikia kuo greičiau važiuoti savanoriauti, nes su daugiau vaikų jau bus labai sunku. Taigi, įsiprašėm pas seseris Gvatemaloj, su kurių kongregacijos seserimis daug draugaujam Lietuvoje, ir jos sutiko. Nors daug baimės turėjo dėl vaikų, galimų ligų ir pavojų jiems čia. Bet mes labai įtikinėjom, kad viskas bus gerai ir kad visko ir Lietuvoje nutinka, kad neapsaugosi kažkaip specialiai ir jos sutiko... Turbūt net nelabai tikėdamos, kad mes galėsim ką ir nuveikti čia, bet būdamos tiesiog atviros mums... Taigi, mes apsimokėjom savo kelionės ir maitinimosi išlaidas, o jos mums suteikė gyvenamą vietą, už kurią nereikia mokėti. Seserys irgi labai taupo, kad kuo daugiau galėtu padėti merginoms, kurios vos išgali čia susimokėti už mokslą... Taigi, mes esam labai patenkinti, kad jos mus vis tiek remia, nes iš mūsų visų 4 asmenų, kurie gyvenam, gali dirbti tik 1 realiai. Tai kartais dirbu aš, bet šiaip daugiausiai Tomas, nes čia ir vyriškų rankų labai reikia, nes seserys – moterys. :)
Taigi, planavom 1,5 metų savanoriauti, bet susitrumpinom iki 9 mėn., nes tikrai nėra pigu čia pragyventi... Taip pat laukiamės 3io vaikučio, kuris, jei viskas gerai, gims spalį kažkada. :)
Tai šįkart tiek apie mus...“
Apie šios šeimos tėvelių ir vaikų patirtis, jų iniciatyva renkamas lėšas mergaičių mokyklai galima paskaityti jau 5 Tomo straipsniuose, kurie yra publikuojami
www.bernardinai.lt :
Kad tik viskas sektusi!!!
Sveikatos, stiprybes, Dievo palaimos!
Marija
2010-05-06, 09:17
Paskaičiau ir pajutau šilumą tiems jauniems žmonėms.Sveikinu juos už drąsą, ryžtą, artimo meilę ir aukojimąsi. Ši jų patirtis, nors ir būtų labai kupina sunkumų, tikiu, bus gražiausias šeimos gyvenimo puslapis. Sėkmės.
Visockiai
2010-05-06, 09:11
mūsų berniukai žiūrėdami jūsų nuotraukas iš Gvatemalos, vis "klausia kada mes džiunglių supynėmis apsisupti galėsim?"
Stiprybės ir Dievulio padėjimo jūsų darbuose, o mes laukiam jūsų grįžtant į Lietuvą
Grįžti
