„Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“. (Motina Teresė)
Daug galvojau, rašyti, nerašyti, prisiskaičiau apie šias šeimas, kurios labai stiprios, daug ką tęsiančios, veiklios. Nuoširdžiai linkiu visoms šioms šeimoms: begalinės meilės ir supratimo savo artimui.
Šauni, tiesiog šauni, darbšti mano šeima. Aš, mama Giedrė, tėtis Stasys – ūkininkauja, dukra Skaistė – studentė, medikės specialybė, sūnus Laisvūnas abiturientas, dalyvaujantis įvairiuose renginiuose, sportuojantis. Sūnus Giedriukas, kuriam jau greit 20 metų – visiškos negalios nuo vaikystės. Todėl ir pasirinkau šią nominaciją kaip padedi silpniausiam šeimos nariui. Tai dorūs ir labai geri vaikai. Laisvūnas nuo mažens padeda ūkyje, kartu važiuojam į fermą, kurioje 30 melžiamų karvių.
Ketvirtą valandą ryto prasideda mūsų darbo diena. Grįžus išleidžiu vaikus į mokyklą. Namuose lieku su sūneliu, kurio dideli poreikiai reikalauja daug priežiūros ir begalinės meilės. Kasryt, sakau: sūnuti , kaip aš tave myliu. Vaikas protauja, kaire rankyte nulaiko rašiklį, kiek gali pabrėžia, paverčia vieną kitą lapą. Negali vienas sėdėti, kalbėti, vaikščioti, reikia maitinti, žodžiu esame du viename.
Kai gyvūnėliai lauke, dažnai Giedriuką vežamės kartu, noris, kad vaikas daugiau pamatytų, pabūtų gryname ore, gamtoje. Tai jam sukelia daug teigiamų emocijų. Kartu daržą paravim, kasam bulves, kartu svečiuose ar kelionėj (turim spec. vežimėlį).
Dažnai sodinu Giedriuką prie lango, nes to jis labai nori. Nesvarbu, kas dedasi už lango lyja, sninga ar šviečia saulė. Lietus dažnai atgaivina jam sielą, atnešantis gaivumą ir primenantis kokie yra jaukūs namai, kai visi mes kartu, kokie mes bebūtume. Mano kasdieninis būvimas su sūneliu begalinis ryšys, mus sieja viena širdis. Todėl dažnai pagalvoju, kad į sunkumus reikia žvelgti kaip į gyvenimo išdaigas.
Dar šeimoje, mes turime nuostabų šiltą savo laiką aukojantį žmogų, tai mokytoja - logopedė, kuri kasdien lanko Giedruką popiet, porai valandų jau vienuoliką metų (tuo metu aš išskubu į ūkį padėti vyrui). Toks jau mano dienos grafikas. Mes, jai esame, begalo dėkingi. Tai tiesiog tikras draugas, kuriame vaikas randa visko: meilės, džiaugsmo, užsiėmimų, žaidimų. Jis pasitinka ją dviem akių šviesuliais, nori bėgti, bet negali...
Beje, dar vienas draugas Giedrukui šuniukas Dikis, kuris labai jį myli, glaudžia, visada jie kartu (nuotraukoje matyti).
Kiekvienas ateidamas į šią Žemę, atsinešame būties joje lemtį, kurioje visko būna. Todėl patirti sukrėtimai gali ne tik sužlugdyti asmenybę, bet ir ją sustiprinti. Nors daug, atrodo, kažkas išblėsta, užsimiršta, tačiau ryškiausia gyvenimiška patirtis išlieka visą gyvenimą. Lieka tas vidinis pasaulis: skausmas ir meilė. Kai glaudi prie savo širdies taip artimą, be galo mylintį žmogutį, pajunti kaip jam reikia tavęs, tavo pagalbos, supratimo, kuris yra brangesnis už patį gyvenimą. O kas gi yra tas gyvenimas? Gyvenimas – tai dovana. Labai didelė ir brangi dovana. Jog jis toks trumpas, ir reikia mokėti džiaugtis tuo ką turi. Džiaugtis viskuo: tekančia saule, krintančia snaige, lietaus lašu. Džiaugiuos kiekviena minute, nes jis niekada nebegrįš, džiaugiuos savo sūneliu toks koks jis yra, savo šeima. Stengiuos galvoti tik apie gražius dalykus, tuomet ir viskas aplinkui atrodo šviesiau. O jei į tavo vartus beldžiasi džiaugsmas tada ir pamatai koks – pasaulis nuostabus! Motina gamta ir tėvas laikas, užgydo žaizdas.
Linkiu konkurso organizatoriams, nominacijų dalyviams, visiems balsuojantiems gerų, šviesių dienų, geros nuotaikos, sveikatos, kad Jūsų darbus lydėtų sėkmė, o visas dienas – Viltis bei Tikėjimas.
Grįžti