2010m. sausio 10d. gimė maža mergaitė didelėje šeimoje. Tai buvo septinta mergaitė ir keturioliktas vaikas mūsų šeimoje. Gimė išnešiota, normalaus ūgio, bet mažoko svorio ir su trim širdies ydom. Todėl greitai pakliuvo į naujagimių intensyvios terapijos skyrių, o nuo sausio 21dienos – į išnešiotų naujagimių skyrių. Šalia mažylės apsigyveno ir mama, nes Rožei Marijai (taip pavadinome mažylę) reikėjo nuolatinės intensyvios mamos priežiūros.
Dieną ir naktį, rytą ir vakarą baisu buvo, kad nepražiopsotum kritinio momento. Buvo visiškai bemiegės naktys, todėl vaikai, susidarę grafikus, nuvažiuodavo kasdien į ligoninę, kad galėtų stebėti mažylę, o tuo metu mama nors kiek pamiegotų. Visi vyresnieji aiškiai suprato, kad jei neišlaikys mama, mažajai sesutei gyventi prošvaisčių nebus. Visas šeimos rūpestis buvo mama ir Rožė Marija.
Visi džiaugėsi, kad mažoji auga, svoris didėja, daugiau šypsosi, sveikata gerėja, nors gydytojai vilčių neteikė. Pati Rožė Marija labai jautė kiekvieną šeimos narį ir aiškiai matėsi, kad su kiekvienu ji bendrauja kitaip, šitaip dar labiau džiugindama visus. Mažylės sveikata šeimoje buvo pagrindinis pokalbių objektas. Net ir mažieji, kurių lankymasis ligoninėje iš personalo pusės buvo nepageidautinas (tokia vidaus tvarka), jautė mažylės gyvenimo ritmą. Jiems patiem dar labai reikėjo mamos, bet suprato, kad mama turi būti ten – su Rože Marija. Beveik tris mėnesius namai buvo be mamos. Šeimos rūpesčiai užgulė tėčio pečius. Visi buvo susiklausę, pasitempę, pilni meilės, rūpesčio ir laukimo. Ir mama sėmėsi stiprybės tik iš šeimos. Tūkstantį kartų būtų buvę galima palūžti, jeigu nebūtų šeimos palaikymo.
Visi gyveno viltimi ir tikėjimu, kad mama su Rože Marija grįš namo, bet likimas lėmė kitaip....
Šeimos vienybė ir susiklausimas jautėsi ir mažylės mirties akivaizdoje.
Nors Rožė Marija mus ir paliko, bet esam laimingi, kad turime vienas kitą.
Puidokų šeima
Grįžti